© Sandra Žemantauskaitė, 2015
Pagal:
Ilzės Butkutės nuotrauką
Kahil Gibran. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama, 2008. P. 69–70
© UAB „Šviesa“, 2015
© Ugdymo plėtotės centras, 2015
Kiekvienas mūsų ištartas žodis gali virsti arba destruktyvia, griaunančia, arba kuriančia jėga, nelygu kaip ir kokiu tikslu jis vartojamas. Kalbėjimas, kasdienė žodinė komunikacija, suvokiama sąmoningai ir atsakingai, gali virsti konstruktyviais, nuoširdžiais santykiais, pozityviu požiūriu į save ir pasaulį grįsto gyvenimo pradžia.
Kalilis Džibranas (Kahil Gibran)
Pranašas. Pranašo sodas
Ištrauka
Tada paprašė mokslininkas: „Sakyk mums, kas yra Kalbėjimas.“
Ir jisai atsakė:
„Jūs šnekat, kai nebesutariat su savo mintimis;
Ir kai nebeįstengiate ilgiau išbūti savo širdies vienatvėje, jūs gyvenate savo lūpose, ir garsas tampa pramoga ir žaidimu.
Daugelyje jūsų šnekų mintis beveik nužudyta.
Nes mintis – erdvių paukštis, kuris žodžių narve gal ir išskleidžia sparnus, bet negali paskristi.
Esti jūsų draugėje tokių, kurie ieško pašnekovo iš vienišumo baimės.
Vienumos tyloje jiems atsiskleidžia jų esybės nuogumas, ir jiems maga pabėgti.
Ir yra tokių, kurie šneka ir nesąmoningai atskleidžia tiesą, nors patys jos nesupranta.
Ir yra tokių, kurie nešioja tiesą savyje, bet neišsako jos žodžiais.
Tai tokių krūtinėje dvasia gyvena ritminga rimtim.
Kai kelkraštyje ar turgaus aikštėje sutinkate draugą, tegu dvasia jumyse praveria jums lūpas ir valdo jūsų liežuvį.
Tegu jūsų dvasios balsas kalba draugo dvasios klausai;
Nes jo siela išlaikys jūsų širdies tiesą, kaip gomurys kad mena vyno skonį,
Kai spalva jau pamiršta ir nebėra indo.“
Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas
Kahil Gibran. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama, 2008. P. 69–70